Vis dažniau bandoma tiksliai apibrėžti šio žanro pavadinimą ir jo turinį. Dainuojamoji poezija - tai autorinis arba iš dalies autorinis žanras. Žanro atstovais laikomi daugelis žinomų atlikėjų, kurie dažniausiai reiškiasi ne tik dainuojamojoje poezijoje. Todėl kartais būna sunku nubrėžti žanro ribas. Žanro pavadinimas Dainuojamoji poezija, mano manymu, aprėpia tokį turinį: teksto prasme paryškinanti, ar kitais būdais su tekstu siejama gyva muzika (be teksto muzika netenka prasmės). Su Bardų tradicija (gal net ne tik Europos kultūrose) besisiejantys instrumentai: gitara, liutnė, keltų arfa, citra, kanklės, smuikas (aramėjų, arabų tradicija). Atliekant šio žanro kūrinius, pagrindinis krūvis tenka tekstui.

A.Svidinskas, etnokultūrininkas, festivalio signataras

 

Vis dažniau ”populiari” muzika, kurią girdžiu per radiją ar TV, man primena kraujo ištroškusią erkę. Ji kandžioja kūną, geria kraują, užkrečia protą, bet nepasiekia širdies. Nenuostabu.

Kas metai prarandu tai, ką turiu: svajones, linksmas istorijas, meilės ir liūdesio spalvas, galop save.

Vaikystėje girdėjau, kad poezija stipresnė už ugnį, vandenį ir blogį. Keista, bet niekuomet nesusimasčiau, kodėl?  Gal, kad naktyje gyvena mėnulis, kad kalba popieriaus lakštas ant įšilusio stalo, kad už lango smuikuoja žiogas, kurio kaskart vis labiau pasiilgstu. Kodėl?

Man regis, kad vis dažniau išgirstu žmogų, kuris gyvena kažkur giliai manyje. Žmogų, bandantį išsaugoti savo svajonę ir perprasti kelio ir žodžio, žingsnio ir garso dermės paslaptį. Tai tarsi nenuspėjama pradžia ir pabaiga. Tai tarsi kūno ir sielos maistas nesvarbu, kokia žemės dalimi pasijustum: žemynu, sala ar pusiasaliu, galop netgi paprasta žemės sauja. Svarbu – kad derlinga.

Kai tai suvoki, nesikankini dėl vaizduotės tvarinių. Dėl erdvės bei kitos smulkmės materialių išdaigų.

Tiesiog džiaugies, kad esi kelyje, lyg amžinas poezijos ir dainos svaigis. Nenuostabu.

Klausais ir kuri širdimi, lyg nuo neatmenamų laikų būtum bardas.

 

Edmundas Janušaitis, poetas

 

Ištakos... Užtektų priminti, kad XIX amžiaus didieji lietuvių poetai savo tekstus išdainuodavo. Ir A. Strazdas, ir A. Vienažindys, ir A. Baranauskas. Tai, regis, ėjo iš bažnytinės, lotyniškos, lenkiškos, lietuviškos tradicijos. Nereikėtų užmiršti, kad lietuviai, kaip ir didžiuma civilizuotų tautų, turėjo dar ir užstalės repertuarą. Dar vienas šaltinis - teatrai, cirkai, smuklės, kavinės bei restoranai... Būtų sunkoka, o gal net ir nereikalinga nustatyti, kada hipiška gatvės daina, užstalės motyvas pasikeitė ir kada aktorius, poetas ir gitaristas ėmėsi „rimtosios poezijos“...

...Poezija buvo ištraukta iš knygų ir prikelta naujam gyvenimui. Visi renesansai prasideda taip - iš susilietimo su klasika, su tuo, kas uždaryta siaurame, ankštame rate, kas knygose, bibliotekose...

Graži lietuvių dainuojamosios poezijos mokykla. ...Ir muzika, ir poezija, ir teatras labai lakūs dalykai. Erdvė, kurioje šis žanras tarpo, apėmė ir folklorą, ir tradicinę, ir moderniąją poeziją. Elementų esama ir lietuviškų, ir lenkiškų, ir rusiškų, ir dar keistesnių, egzotiškų, šamaniškų... Europietiškų, azijietiškų, afro - amerikietiškų...

Sigitas Geda, poetas

 

Ypač vertintinas žodis, kuris dainuojamas arba pasakojamas, o ne užrašomas. Toks žodis pats kvėpuoja... Populiariausi dainuojamosios poezijos muzikos instrumentai yra akustinė gitara ir fortepijonas, tačiau gana populiarūs ir nedideli kameriniai ansambliai. Dainuojamosios poezijos kūrinį paprastai atlieka pats autorius.  Dainuojamosios poezijos kūriniui visada itin didelę reikšmę turi tekstas, kartais jis net svarbesnis už muziką. Dainuojamosios poezijos autoriai, jei nekuria tekstų patys, dažniausiai renkasi puikias pripažintų poetų eiles. Dainuojamosios poezijos kūriniai dažniau skatina susikaupti nei linksmina. Tarp dainuojamosios poezijos gerbėjų daugiau kultūringų, išprususių, mėgstančių ramesnį poilsį žmonių.

Laimis Vilkončius, kompozitorius

 

Dainuojamoji poezija Lietuvoje užgimė maždaug prieš trisdešimtį metų, šalia labai cenzūros prižiūrimos estrados. Atsirado jaunimo, kuris norėjo groti gitaromis, norėjo dainuoti ir taip išreikšti save, buvo imlūs Vakarų jaunimo judėjimo atgarsiams. Beveik visi šitie jaunieji nenuoramos gitaristai klausėsi tuomet nors ir slopinamos specialiais trukdžiais, bet per kažkokį stebuklą prieinamos vienintelės Vakarų stoties – “Liuksemburgo“ radijo, kiaurą parą transliavusio tuomet populiarią muziką.

Jaunimas tuomet buvo neturtingas, garso magnetofonus turėjo nedaugelis, netgi, galima sakyti, vienetai. Tik vėliau atsirado tokios tarybinės radijo technikos garsenybės kaip “Aidas“, “Vilma“ ar “Daina“, kuriais netgi buvo galima įsirašinėti muziką. Gitara tuomet simbolizavo labai daug: tai buvo ir ginklas, ir muzikos instrumentas. Vienišas muzikantas, liesdamas gitaros stygas, mušdamas ritmą koja, galėjo įsivaizduoti, jog groja su grupe ar net dar daugiau – su ištisu orkestru!

Be abejo, jaunimui didžiulę įtaką turėjo tokios sunkiai pasiekiamos grupės kaip “The Beatles“, “The Rolling Stones“. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje – septintojo pradžioje mūsuose gitaristas, išėjęs prieš žmones su gitara ir dar NET NEUŽGAVĘS STYGŲ, jau buvo didvyris.

1971 metais Lietuvos kino studijoje režisierius A. Araminas pastatė “Mažąją išpažintį“. Filmas iš karto tapo labai populiarus. Kodėl? Juk filmų apie jaunimo gyvenimą, problemas būta ir anksčiau, bet dar niekada taip nešturmuotos bilietų kasos. Filmo sėkmę lėmė tai, kad pirmą kartą nesuskambo pamokslautojo tonas, pirmąkart alternatyvaus personažo Beno paveikslas tapytas ne tamsiomis spalvomis. Filmas tapo lyg ir aštuntojo dešimtmečio pradžios jaunimo manifestu. Ir dar. Beną, įdomų kampuotą vaikiną, maištingą paplūdimio ir gyvenimo sielų gelbėtoją vaidino Vytautas Kernagis. Ir ne tik vaidino. Tuomet Konservatorijos aktoriaus meistriškumo katedros studentas savo dainomis sužavėjo visų Lietuvos vaikėzų ir mergiščių širdis.

Tai buvo nežinomo muzikanto savamokslio (gal net ne muzikanto) iš gatvės, paprasta akustine gitara pritariančio savo, labiau rečituojančiam, negu dainuojančiam balsui, kūryba. Efektas fantastinis. Visi puolė į muzikos instrumentų parduotuves, išpirko gitaras, pradėjo groti neįmantrias, bet nuoširdžias filmo dainas. Visi norėjo susitapatinti su Benu. V. Kernagis tapo žvaigžde.

Vieni šį žanrą vadino skoliniais iš rusų – “gitarinė daina“, “autorinė daina“, kiti – skoliniais iš lenkų – “dainuojamoji poezija“ ar skoliniais iš tolesnių Vakarų – “bardai“, “trubadūrai“, “minezingeriai“. Treti, tiesiog įvardydami technologiją, vadino “dainų autoriais ir atlikėjais“ (Virgis Stakėnas, pats praėjęs visus tuos atradimų ir praradimų ratus, siūlo gražų lietuvišką žodį – dainius).

Nuo šiol tada bet kuris, nebūtinai studentiškas renginys, jeigu jame savo balades atlikdavo tuometiniai studentai – kaimo mechanizatorius, vėliau žurnalistas Vytautas Babravičius, filologas Alfredas Kukaitis, aktorius, vėliau dar ir režisierius Vytautas Kernagis, matematikas Romas Gižys, psichologė Zita Povilėnaitė, muzikantas Marijus Šnaras, pradžioje medikas, o netrukus pedagogas Virgis Stakėnas susilaukdavo sėkmės. Netgi anšlago. “Dievo pateptųjų“, buvo ne tik šis septynetas. Dar gal trigubai tiek įvairių institutų, kursų, bendrabučių, kiemų, cechų, mokyklų, klasių lokalinių lyderių su gitaromis jaunatviškose rankose šiaušė gretimose scenose – sceniukėse.

 

“Šnabždukus“ (kažkoks pašaipūnas taip pakrikštijo dainuojančius poetus ir jų draugus) pagaliau įsileido ir “dvaras“ – reprezentaciniai Vilniaus Meno darbuotojų rūmai. V. Kernagis, jau Maskvoje GITIS studentas neakivaizdininkas, būsimasis estrados režisierius gimtuose Aktoriaus Namuose su naujuoju žanru supažindino ir Melpomenės tarnus.

Lietuviškos neakademines muzikos vasaros olimpo Palangos estradinės muzikos festivaliuose „Baltijos jaunystė“ vis to paties V. Kernagio iniciatyva, bent po vakarą skambėdavo bardų balsai. Laikas ėjo... Vien pats vaikino su gitara įvaizdis jau nebegarantavo sėkmės. Vieni autoriai ir atlikėjai, baigę mokslus (arba juos metę), pasirinko kitas, jų manymu, prestižiškesnes muzikos sritis – vis dar draudžiamą ir todėl tokį geidžiamą roką, minias į sales traukiančią saldžią popmuziką ar nepopuliarią, bet užtat elitinę, akademinio muzikavimo sceną. Kiti paskendo kasdienybės rutinoje, šeimos problemose, buityje, treti “surimtėjo“ – nuleido inkarą ramiame valdiškos tarnybos užutekyje, ketvirti tiesiog nusigėrė. Nebūtinai prapuolė visa ta “šaunioji septyniukė“ ir visas lydintis “7 x 3“ pulkas, bet… salių šeimininkai vis dažniau atsakydavo “ne“. Ir bardų vedliai nutilo.

Plačiajame pasaulyje tokia muzika vadinama folk, tik šito, žinoma, nereikia painioti su folkloru, kitaip tariant, liaudiška muzika. Lietuvių folkloras ir lietuvių folk muzika yra du skirtingi dalykai. Bet pavadinimas folk vartojamas dėl to, kad terminas „dainuojamoji poezija“ yra pernelyg gremėzdiškas (ar egzistuoja šokamoji poezija, valgomoji poezija, miegamoji poezija?). Kernagis pasiūlė terminą “dainų autoriai ir atlikėjai“ (amerikiečiai turi panašų terminą „singer-songwriter“). Stakėnas prisimena Kanadą, kur jam teko apsilankyti kavinukėje “Vienas“. Joje keli muzikantai (bet po vieną!) visą vakarą linksmina ir stebina publiką (Lietuvoje kol kas nėra nieko panašaus), grodami bet kokiu instrumentu. Vienas vyrukas visą vakarą labai įdomiai grojo pjūklu. Taigi tokius asmenis irgi galima laikyti savotiškais bardais.

A.Valinskas sumanė organizuoti grožio konkursą nelaisvėj. Prieš penkiolika metų po koncerto Marijampolės kalėjime Virgiui kilo sumanymas įrašyti kalinių dainas: pervažiuoti per kalėjimus, sudainuoti pačiam, paskiau į magnetofoną susirašyti kalinių atliekamas dainas. Šios idėjos jis iki šiol neatsisako, bet tam reikia gero rėmėjo, gero prodiuserio, žmonių geranoriškumo. Tai viena iš daugelio idėjų, koks dainavimas pritariant gitarai yra populiarus.

1978 metais Šiaulių miesto laikraštyje “Raudonoji vėliava“ pasirodė skelbimas: “Žmonės, grojantys, kuriantys ir dainuojantys, kviečiami burtis prie Šiaulių kultūros rūmų, į dainuojamosios poezijos ir muzikos būrelį.“ Taip pradėjo moduliuotis dainuojamosios poezijos studija.

- Per aštuonerius metus dalyvavome daugybėje renginių, - prisimena Virgis Stakėnas. – Virš šimto penkiasdešimt žmonių, daugiau ar mažiau sėdėjusių šiame naujajame dainuojamosios poezijos lopšyje, privertusių suklusti net atsitiktinį žiūrovą. Drįsčiau sakyti, kad mūsų studija sukėlė antrąją dainuojamosios poezijos bangą. Vienu metu netgi buvo kelios studijos sudėtys, taip mes galėjome vienu metu pasirodyti keliose vietose. Vėliau studijos nariai moksleiviai baigę mokslus išvažiavo studijuoti į kitus miestus, o baigę Šiaulių institutą išvažiuodavo dirbt į rajoną. Jie ten nesėdėjo rankų sudėję, kažką darė, kvietėsi mokytojus, kūrė būrelius, todėl galima sakyti, jog išliko minties tęstinumas. Ši sėkla dauginosi. Kiti studijos nariai pradėjo patys savarankiškai muzikuoti. Pranas Trijonis (grupės „Jonis“ lyderis), Vadimas Kamrazeris (grupių „Vairas ir „En-den-du“ vadovas), Ilona Papečkytė, Saulė (Laurinaitytė), Romas Naidzinavičius ir kiti, nors sunkiai, bet pradėjo savo asmeninį muzikanto kelią, ir tame kelyje sugebėjo įsitvirtinti. „Keistuolių“ teatro senbuviai - aktoriai Darius Auželis, Ilona Balsytė buvę studijiečiai. Paulius Arlauskas, Artūras Šlipavičius, Aleksas Andriuškevičius Vita Žabarauskaitė - žinomi dailininkai. Arnoldas Simėnas, vienas iš įdomių studijos žmonių, išvažiavo į Panevėžį, vadovavo mokyklai, vėliau buvo laikraščio redaktorius, dabar vėl – meno vadybininkas. Audrius Astasevičius Šilutėje vadovauja mokyklai. Nė vienas iš jų nenumetė gitaros, brandino tą mintį, nors nebūtinai lipo į sceną. Aukštosiose mokyklose atsigavo studentiškos dainos festivaliai.

 

Antrajai dainuojamosios poezijos bangai būtų galima priskirti Vytauto Kernagio “Dainos teatrą“. Vytautas Kernagis, vienas lietuviškojo folko pionierių, po ilgų ieškojimų pagaliau subūrė savo grupę. Pakvietė į komandą puikų aranžuotoją melodijų kūrėją Andrių Kulikauską, kuris jau buvo vadovavęs filharmonijos ansambliui “Vilniaus aidai“, Marijų Šnarą, taip pat pirmosios bangos bardą, ir ši grandis laikėsi ant vienos ašies. Buvo mėginama vaizdais ir veiksmais įprasminti muziką. Debiutinė “Dainos teatro“ programa “Kur giria žaliuoja“ daugiausia buvo užpildyta lietuvių bardų (dainių) kūryba – išplėtota, orkestruota, profesionaliai pritaikyta atlikti dideliam sąstatui. Reikia pasakyti, jog antrojoje savo programoje jis jau nesiryžo taip plačiai grįžti prie buvusio žanro. Salės nebežadėjo anšlagų, nors į Vytauto Kernagio koncertus klausytojai dar ėjo. “Dainos teatrui“, kaip filharmonijos vienetui, reikėjo suktis iš padėties, būti ekonomiškai naudingam, groti tam, kad pritrauktų klausytoją ir išlaikyti biurokratinį aparatą. Kernagis buvo žiaurus ir atviras. Kitoje „Dainos teatro“ programoje jie vaidino apsirengę ligonių pižamomis, o scena atrodė tarsi – „durnyno“ palata. Tai buvo tiesos sakymas: visi juokėsi iš kvailiojančių muzikantų, o tuo pačiu ( kartais nė neįtardami) ir iš pačių savęs. Kernagis buvo Didis Juokdarys, galėjęs sakyti Raudonajam Kryžiui, kad šis nuogas. “Dainos teatro“ dainos dar ir dabar neretai nuskamba Lietuvos komerciniame radijuje. O juk “Dainos teatro“ ištakos - kabaretas “Tarp girnų“, Suraučiaus komanda, kuri padėjo Kernagiui bliuzuoti ironiškas dainas, naujoviškai transkribuoti Dolskį. “Dainos teatras“ yra savotiškas fenomenas lietuvių kultūroje. Tarsi bandymas nutiesti tiltą tarp dainuojamosios poezijos ir estradinės muzikos.

Kaip negalima pasirinkti tėvų, taip negalima pasirinkti ir gyvenimo laiko. Laikas yra toks, kokį gyvename. Mums lemta išvysti revoliuciją. Ne fizinę, o dvasinę, emocinę, jausminę. Ir visą tai turi įvykti. Dar 1985 metais Vilniuje garsiajame “Lituanikos“ festivalyje grojo britų grupė “Pop Will Eat Itself“ (“Popsas pats save suvalgys“). Paklausius grupės narių, ką reiškia jų grupės pavadinimas, jie tik nusijuokė ir atsakė: “Patys pamatysit!“ Taigi, reikia pereiti per tuos dvasinius kataklizmus, perplaukti primityvios vestuvinės estrados “bumčikų“ vandenyną, kad įkvėptum gaivios akustinės muzikos oro. Geras devizas: “Laikas – geriausias teisėjas!“ Žmonės, kurie norėjo groti, niekur nedingo. Užaugo visiškai nauja karta, kuri taip pat norėjo brazdinti gitaromis. Vakaruose mūsiškius labai stebino susidomėjimas akustine muzika. Vytautas Kernagis išleido puikiai perkamą albumą pavadinimu “Akustinis“ su tom pačiom senom dainom, visiems iki skausmo žinomom. Atsirado klubų, kurie labai gerai šitą muziką priėmė. Tarkim, Palangos “Anapilis“ – medinis namas, kur medis yra gyvas ir jame gerai skamba medinė muzika. Amerikiečiai netgi turi tokią patarlę, sakančią, jog žmogus, grojantis mediniu instrumentu, niekuomet medžio nenulauš. Kiek vėliau atsirado “Brodvėjus“, atsirado keli klubai Kaune, kur laikas nuo laiko skambėdavo akustinė gitara. Raseiniuose vyksta dainuojamosios poezijos festivaliai. Daugiausia ten kviečiami autoriai iš rajonų, kurie plačiau dar nežinomi. Vilniuje Storpirštis jaunesnysis organizuoja vakarus Mokytojų namų svetainėje (jie išaugo net į tarptautinius festivalius). Išleista plokštelė “Bardų vakaras“, knyga.

 

Visai netikėtai gimė naujas lietuviškos bardų muzikos židinys. Algis Svidinskas, žinomas liaudininkas, vienu metu mėginęs groti netgi kantri muziką, susirado Virgį Stakėną ir sako: turiu idėją, gal pamėgintume ją realizuoti. Žinomo šoumeno ilgai įkalbinėti neteko – jo gitara tebebuvo aktyvioje darbinėje stadijoje, o keleto festivalių (tame tarpe tarptautinio „Visagino Country“) organizacinė patirtis pravertė. Į darbą kibus ir Kulautuvos seniūnui Ričardui Pudževeliui organizacinis traukinys ėmė didinti pagreitį. Tad, 2001-siais liepos 7-ją debiutavo dainuojamosios poezijos festivalis „Akacijų alėja“. Prodiuseris, net susiriesdamas kvietė žinomus vardus. Prikvietė ne visus. Scenoje daugiau šmėžavo jaunimas, kuriam dar prieš akis publikos užkariavimas. Naujasis festivalis - dar nedrąsus, bet iškart sulaukęs žiūrovų, visų pirma vietinių - šios Kauno rajono gyvenvietės rezidentų, itin šiltų įvertinimų, išaugino organizatoriams sparnus.

 

Festivalio modelis patvirtintas praktikos, kuriasi tradicijos, dar nesibaigus koncertui, rėmėjai skuba užtikrinti paramą kitiems metams, žurnalistai nebežvelgia kaip į „biedną“ giminaitį iš kaimo - atrodo ko dar norėt. Bet organizatorių galvose kirba naujos idėjos. Jau po pirmojo festivalio, atmetus sumanymą rengti 2 dienų šventę, atsigręžta dar daugiau ir į žiūrovus. Jiems pasiūlomos ne tik įvairios pramogos ir gausūs bufetai su užkandžiais ir gaiviaisiais gėrimais, bet ir scenos komfortas.

 

V.Stakėnas, atlikėjas, prodiuseris, festivalio signataras

 

DAINUOJAMOSIOS POEZIJOS RŪPESČIAI

Tai kas gi tie šių dienų „trubadūrai“ ?

 

 Aš ne rašytojas. Aš tik menkas gitaristas, dėvintis savo vienintelę skrybėlę. Tačiau mane pasiutiškai pykina tos menkavertės dainiūkštės. Tokių dainų kūrėjai man primena varną, tupinčią ant tvoros ir kranksinčią apie laimingą nutikimą miniai nutukėlių, kurie ima ir nupjauna jai koją. Aš pripažįstu dainą, kurią gieda perekšlė, prakeikianti tave amžiams už tai, kad bandai kėsintis į jos vaikus.

Vudro Vilsonas  GATRIS

 

1976 metai. Kauno profsąjungų kultūros rūmų salė sausakimša. Tarp eilių ir pasieniais stovi susigrūdę žmonės. Atidarytos galinės durys - taip pratęsiama auditorija. Karšta klausytojams, karšta dalyviams. Jau daugiau kaip keturias valandas vyksta koncertas. Skamba naujos, niekur negirdėtos dainos, atliekamos pritariant gitarai, kartais - smuikui, fleitai, fortepijonui. Jauni veidai salėj, jauni veidai scenoj. Kiekvieną atlikėją pasitinka ir palydi ovacijos. Pagaliau koncerto organizatorius ir vedantysis kompozitorius Giedrius Kuprevičius dėkoja žiūrovams bei dalyviams ir kviečia visus vėl susitikti kitų metų Kauno muzikinės savaitės „Politinės dainos" koncerte, j kurį turbūt bus dar sunkiau gauti pakvietimus, negu šiemet. Pavargę, bet maloniai susijaudinę, visi skirstosi namo. Pasibaigė ne vien koncertas. Pasibaigė kol kas vienintelis respublikos „bardų" bei „menestrelių" suėjimas. Suėjimas, kuriame jie dainavo juos (ir ne tik juos) jaudinančius dalykus. Dainavo, kaip kas mokėjo, bet visa tai buvo tikra, ir turbūt todėl puspenktos valandos trukęs koncertas neatrodė nei ilgas, nei nuobodus.

Tai kas gi tie šių dienų „trubadūrai" ir ką jie daro, kad jų koncertai kelia tokį, sakyčiau, nekasdieninį susidomėjimą?

Iš kuriančių (ir atliekančių) savo dainas respublikoje pirmiausia išskirtini šie žmonės: Vilniuje - Zita Povilėnaitė, Vytautas Babravičius, Arūnas Blušius, Romas Gyžys ir Marijus Šnaras, Kaune - Gintarė Jautakaitė ir Alfredas Kukaitis, Šiauliuose - beveik visur iškovojantis publikos prizus Virgis Stakėnas. Daugelis jų atlieka savo dainas, pritardami vien akustinę gitara. Kai kurie (A. Kukaitis, V, Stakėnas ir M. Šnaras) pasitelkia, kaip minėta, smuiką, fleitą, lūpinę armonikėlę Ir kitus „smulkiuosius" instrumentus.

Taigi dainuojamoji poezija. Kas tai per žanras? Turbūt aišku, kad nuo paprasto (nors ir labai gero) poezijos skaitymo ji skiriasi jau vien tuo, kad yra dainuojama. O nuo dainos (artimiausia išraiškos priemonėmis jai yra estradinė daina)? Pagrindinis skirtumas tas, kad dainuojamosios poezijos atlikėjas pirmenybę teikia žodžiui, o ne muzikai (skirtingai turbūt nuo visų kitų muzikinių žanrų). Muzika jam reikalinga tik tam, kad galėtų emocionaliau ir savičiau perteikti eiles. Kartais grojami muzikiniai (net nemaži) intarpai tik paryškina prieš tai buvusį ar po to einantį tekstą .

Taigi pagrindinis skiriamasis dainuojamosios poezijos bruožas yra minties, išreikštos žodžiais, pirmumas. Be to, yra dar keletas esminių žanro požymių. Trumpai apie juos.

Eilėraštis, įvilktas į muzikinį rūbą, tarytum nusimeta bereikalingo intymumo bei subjektyvumo šydą, tampa demokratiškesnis, suprantamesnis (šiaip kur susitikę žmonės bene dažniau užtraukia dainą, negu vienas kitam skaito kad ir geriausių poetų eiles). Eilėraštis, tapęs daina, kažkaip natūraliau, paprasčiau, bet kartu ir giliau smelkiasi į širdį. (Antano Strazdo ir Prano Vaičaičio eilės liko liaudyje daugiausia kaip dainos, o Antanas Vienažindys tiesiog rašė dainas ir pats jas traukdavo, pritardamas armonika).

Dainuojamosios poezijos atlikėjas dainuoja be tradicinio balso pastatymo, o tai leidžia jam išgauti daugiau natūralių ir gyvenimiškų spalvų, perteikiant pasirinktą eilėraštį. Todėl  neatsiranda   jokio   barjero tarp jo ir žiūrovų (kaip dažniausiai atsitinka, kai bel canto maniera dainuojamos liaudies dainos. Gražu, bet ar nuoširdų?). Aišku, labai svarbu balso tembras, diapazonas, artikuliacija ir kt.

Dainuoti poeziją gali tas, kas turi klausą, mėgsta ir supranta eilėraščius. (Beje, mūsų respublikoje šiuo metu šį žanrą propaguoja tik jaunimas. Kompozitorius Giedrius Kuprevičius ir nusipelnęs artistas Stanislovas Rubinovas — bene vienintelės išimtys.) Be to, dažniausiai sau pritariama gitara, tuo demokratiškuoju šiais laikais visame pasaulyje paplitusiu instrumentu. Jaunas žmogus scenoje dainuoja taip, kaip kalba, naudoja išraiškos priemonių minimumą, jo apranga gyvenimiška (o ne estradiškai puošni, kaip kituose žanruose). Tai „savas žmogus" scenoje, žmogus iš publikos. Ką jis daro, nejučia tampa visų ir kiekvieno savastimi.

Dainuojamoji poezija (bent jau mūsų respublikoje) yra labai individualus žanras, kadangi visi anksčiau paminėti jos atlikėjai dainuoja tik savo kūrybos melodijas (prieš kelerius metus naudota ir gana daug savos kūrybos tekstų, dabar daugiausia pasitelkiama gerų poetų kūryba, nors, pavyzdžiui, Virgis Stakėnas bei Marijus Šnaras ir toliau patys kuria tekstus). Vadinasi, akivaizdi labai stipri saviraiškos tendencija, o iš to - ir savita poezijos interpretacija.

Kodėl žmonės eina klausytis skaitovo? Juk galima knygutę namie pačiam pasiskaityti... O mes vis tiek einame j susitikimus su Monika Mironaite, Laimonu Noreika, Ramučiu Rimeikiu ir kitais mūsų mėgstamais skaitovais. Matyt, mus traukia konkretaus žmogaus interpretacija, jo poezijos „matymas". (Turbūt dar ilgai nei aš, nei kiti buvę koncerte neužmirš S.Jurskio. Atmintyje liko ne tiek A. Puškino ar A. Volodino eilės, nors jos, aišku, puikios, kiek netikėtas jų perskaitymas, netikėta, bet todėl dar įtikinamesnė jų interpretacija). Jeigu to nėra, skaitovas atlieka tik „kalbančio popieriaus" funkciją. Dainuojamoj poezijoj, pasitelkus muziką, eilėraščio suvokimas, jo interpretaciją gali tapti dar įtikinamesnė, įdomesnė. Tai jau priklauso nuo atlikėjo individualybės. Žodis, jo interpretavimo paprastumas, nuoširdumas, mano nuomone, yra pagrindiniai dainuojamosios poezijos bruožai. Tai meninė žanro pusė. O  dabar  apie  visuomeninę.

Neatskiriama dainuojamosios poezijos dalis (tiksliau - viena jos šaka) yra politinė daina. Apie jos atlikėjus užsienyje bei populiarumą nereikia nė kalbėti. Gitara kovoja. Ir tai, kad visi aktyvesnieji mūsų respublikos dainuojamosios poezijos atlikėjai dalyvavo kauniškių renginyje, o kai kurie ir toliau (Alfredas Kukaitis dainavo Maskvoje, Virgis Stakėnas tapo Latvijoje vykstančio politinės dainos festivalio laureatu, Zita Povilėnaitė pasiekė net Bulgariją, o Vytautas Babravičius - Suomiją) - pasako, manyčiau, daug. Politinė daina - ne vien karo ir taikos problemos. Minėtame studentų politinės dainos festivalyje, vykstančiame Rygoje, Sverdlovsko politechnikos instituto studentai atliko dainuojamosios poezijos, pantomimos bei šviesų kompoziciją „Saugokime architektūros paminklus". Kitos broliškos respublikos kolektyvas parodė spektaklį pagal Lenino premijos laureato Eduardo Mieželaičio „Žmogų". Taigi temos ir problemos įvairiausios, o už jų matyti jauno žmogaus su gitara (dar taip neseniai buvusio mūsuose abejotinų vertybių simboliu) pozicija ir įsitikinimai.

Ir dar vienas, mano manymu, tikrai svarbus dainuojamosios poezijos bruožas, taip sakant, švietėjiškas. Dainuodami gerą poeziją (o dažnai taip ir daroma), mes ją platiname, propaguojame. Kai matai labai susidomėjusius ir susikaupusius aštuntokų ar devintokų veidus, kai kultūros namuose po susitikimo prieina pagyvenęs žmogus ir sako: „Labai dėkui. Tokių dainų mes dar negirdėjome", pasidaro ir šviesiau, ir nuovargis bei rūpesčiai traukiasi į šalį. Beje, ne visi, nes jų dainuojamoji poezija užtektinai turi. Visų gal ir neverta iškloti, tačiau porą svarbiausių prisiminti ne pro šalį.

Pagrindinė  dainuojamosios   poezijos  atlikėjų  bei jos mėgėjų  pokalbių tema - žanro  populiarumas,  naudojant masiškiausias informacijos priemones - radiją, televiziją, plokšteles, nes   dainuojamoji  poezija yra specifiška kitų muzikinių žanrų fone ir tuo, kad kai kada sunkiai užrašoma  natom, (šio stiliaus dainose, kaip minėjau, reikšminga intonacija ir pan. Lygiai  taip pat negalima  užfiksuoti   popieriuje skaitovo meno – lieka vien eilėraščio žodžiai. Tiesa, skaitovai susilaukia recenzijų, o mūsiškis žmogus kol kas apeinamas ir literatūros, ir muzikos, ir teatro kritikų).  

Dainuojamoji poezija geriausiai  jaučiama tik gyva arba iš įrašų (plokštelėse bei magnetofono juostose). „Gyvą"  atlikimą dar mes šiaip taip patys susiorganizuojame - koncertai aukštosiose   mokyklose,  Teatro draugijoje, vakarai bei susitikimai, organizuojami Rašytojų sąjungos Grožinės     literatūros propagandos biuro, Knygos bičiulių draugijos renginiai ir, aišku, Kauno  „Politinė  daina"   (nors  dabar jos   pavadinimas   pasikeitė,     bet  esmė   liko  ta  pati). Tačiau  tai,  kaip minėjau,  vien  mūsų  entuziazmo  bei kompozitoriaus  Giedriaus Kuprevičiaus geros valios vaisiai. O mechaniniai   įrašai? Plokštelių studija kol kas įrašė vienintelį autorinį diską.  Radijas, televizija  dainuojamąja    poezija dar nesusidomėjo. O kur, jei ne radijo, televizijos laidose  jaunimui  propaguoti šį tikrai jaunatvišką žanrą? Juk eterio bangomis atskirai skamba ir poezija, ir muzika, ir estradinės dainos, todėl  nesinori  tikėti,  kad tokiam  kukliam,  bet įdomiam dalykui neatsirastų  vietos. Tuo labiau,  kad  mūsų    šalyje s pasisekimu leidžiamos Mikaelo Tariverdijevo, Bulato Okudžavos, Žanos Bičevskajos,  Jelenos   Kamburavos bei kitų šio žanro kūrėjų ir atlikėjų plokštelės, O koncertai, kuriuose jie dalyvauja, visada sukelia gyvą  atgarsį.

Antroji problema: reikia dainuojamosios poezijos klubo. Atsižvelgiant į žanro populiarumą     bei jo teigiamas (ypač auklėjamąsias) savybes, reikalingas lyg ir koks dainuojamosios  poezijos   centras, kuris sutelktų to žanro entuziastus. Graži pradžia  padaryta Kaune - prie Spalio  50-čio dirbtinio pluošto gamyklos veikia Jaunimo muzikos studija, kuriai vadovauja Lietuvos TSR nusipelnęs artistas  Stanislovas Rubinovas.  Studija jau spėjo atkreipti specialistų bei jaunimo dėmesį,  apie ją buvo kalbėta  ir Lietuvos LKJS XIX suvažiavime. Vadinasi, tokio tipo muzikiniai  centrai gali   ir, matyt, turi egzistuoti.

Ko reikėtų klubui? Pradžiai - nedidelės, poros šimtų vietų salės, kur galėtų vykti susitikimai,  pokalbiai, parodos, diskusijos, rečitaliai ir t.t., bei lėšų  minimumo įsigyti šviesos ir garso stiprinimo  aparatūrai. Klubui, tikriausiai, neatsisakytų patalkinti kūrybinės sąjungos bei draugijos. Turbūt     neliktų nuošaly ir komjaunimo miesto komitetas. O ateity (ko nepasvajoti?!)  toks klubas, kuriame     darniai sugyventų pantomima  ir dailė, muzika ir poezija, būtų pastovi salė ir scena, galbūt net pastovi   trupė, galėtų sudaryti jaunimo nekantriai laukiamo estrados teatro branduolį. Entuziazmo,  man  atrodo,   užtektų.

Kalbėjau apie man labiausiai rūpimus dalykus, bet nesiūlau visur ir visada mylėti vien dainuojamąją poeziją. Gera roko stiliaus daina kartais reikalingesnė už ramią baladę. Mėgstu įvairius    stilius ir žanrus, bet tik viena sąlyga - turi būti geros eilės ir atlikėjas, kuris jomis tikėtų. O tada jau - aranžuotės ypatumai, balso tembras, išraiškos priemonės (šviesos, judesiai, skaidrės  ir t. t.).

Tuos, kuriuos savo samprotavimais neįtikinau, kviečiu į mūsų koncertus. Savaip, vaizdžiau tęsim pokalbį. Viliuosi, pasak amerikiečių protesto dainų atlikėjo Vudro Vilsono Gatrio, jog kada nors sužinosime, kad mūsų dainos buvo mažutės natos vienos didžiulės dainos...

 

Vytautas KERNAGIS

„Nemunas“ 1978 m. Nr. 8

DAINUOJAMOSIOS  POEZIJOS AKIRATYJE

Redakcija gavo dviejų dainuojamosios poezijos atstovų laiškus. Vieno autorius — V. Kapsuko universiteto filologas Alfredas Kukaitis, kito — šiaulietis pedagogas Virgis Stakėnas. Jie abudu nemažai pasiekę dainuojamosios poezijos srityje. Nors... Alfredas nesutinka su tokiu žanro pavadinimu: „Terminas dainuojamoji poezija nėra tikslus, neapima ir neišskiria dainų autorių ir atlikėjų savitumų, o neretai ir klausytoją suklaidina. Juk dainuojamąją poezija atlieka ne dainininkas ir ne skaitovai..." Tad koks gi tas bevardis žanras?

V. Stakėnas rašo: „...Dainuojamoji poezija, literatūrinė daina - žanras, užkrėtęs jaunimą, tapęs jo draugu. Tai jaunimo menas ir skirtas pirmiausia jam... ...Pirmosios kregždės (dainuojamosios poezijos padangėje) vardas paprastas ir aiškus: „Dainuoja Vytautas Kernagis" („Melodija" C 60-10889-90). Tiesa, kiek susivėlinęs šis paukštukas. Ką darysi - plokštelės kelias nuo Įrašų studijos iki prekystalio, deja, tradiciškai ilgas. Tačiau paukštukas pagaliau paleistas. Ir gyvena...

...Didelis ir gražus dalykas - eiti senamiesčio gatvele. Viename kieme jau brazdina vaikinukas gitara. Kviečia laukt „Žiemą, vasarą", atsisveikina „Išeinu", sentimentaliai liūdi dėl „Pasiklydusių milžinų" arba teigia „Nereikia karo", reikalauja „Tegyvuoja žmogus!" Neišpasakytai didelis tai dalykas.

...Kas tu, Vytai? Aktorius? Sakei, teatre nedirbi, nors turi diplomą. Bet gal taip ir geriau - vidutinių aktorių daug. O žinios pravertė. Labai.

Kas tu, Vytai? Dainininkas? Mokeisi muzikos Čiurlionio meno mokykloje. Tik jokių vokalo mokslų nebaigei...

...Kas tu, Vytai? Skaitovas? Dalyvauji poetų S. Gedos, M. Martinaičio kūrybos vakaruose. Skaitai eiles - dainuoji.

...Žmonės nustojo kikenti, išgirdę, kaip Kukučio ausy kumelaitė apsigyveno. Žmonės nustojo pykt ir rašyt nusiskundimo laiškus.

Laikas? Mada? Vargu... Paprasčiausiai pamatė, kad už Kukučio keistumo slypi jų pačių gyvenimo bruožai, kad labai liūdna būti savo laidotuvėse ir girdėti, kaip tave apkalba (nors ir labai gražiai), kad tikrai labai retas žuvelis žvejys išdrįsta Severiutei kalbėti tokius gražius gražius ir drąsius žodžius.

Labai išsiplėtė žmonių, skaitančių M. Martinaiti, S. Gedą, D. Saukaitytę, ratas. Daugelis vėl atrado V. Mykolaitį-Putiną ir A. Vienažindį...

...Bendraminčių, bendražygių būrelis vis didėja, o kiekvienas iš esančių salėje jau žino, ko eina j M.Šnaro, G.Jautakaitės, R. Gižio, A. Kukaičio, V.Babravičiaus, Z. Povilėnaitės koncertus.

Anot skeptikų, dainuojamoji poezija, literatūrinė daina atsirado dėl mūsų lietuviškos estrados kaltės. Kaip atsvara blogiems tekstams, blogai muzikai, atlikimo štampui. Nežinau, gal kiek per tiesmukas teiginys, bet estrada jau pradeda pastebėti, girdėti ir gerbti dainuojamąją poeziją. Ir Palangos estradinės muzikos festivalyje viena diena, atrodo, jau bus skiriama šiam žanrui.

O vakarai Meno darbuotojų rūmuose ar Teatro draugijos aktorių namuose?! Toli gražu ne visus talpina salės. Tiek atlikėjus, tiek ir klausytojus. O tai jau daug ką sako,.."

 Alfredas savo samprotavimuose stengiasi plačiau žvelgti į žanrą, kurį tikriausiai ir ateityje vadinsime dainuojamąja poezija. Bet ar pavadinime esmė? Svarbu, kad žanras vystosi, tobulėja.

Iš A. Kukaičio laiško: „Dainuojamoji poeziją mūsuose per gana trumpą laiką įgijo tikrai didelį populiarumą. Šio žanro pripažinimas reikalauja atidžiai išanalizuoti dainuojamosios poezijos problemas.  Viena svarbiausių —  dainuojamosios poezijos kūrėjo ir atlikėjo (dažnai  tai vienas asmuo) meistriškumas.  Neretai aiški profesionalumo stoka. Mūsų estradinė daina taip pat remiasi atlikėjais,   atėjusiais iš saviveiklos. Daugelio dainų autoriai neturi specialaus pasiruošimo.  Rezultatas akivaizdus... Ar, laikui bėgant, neatsitiks panašiai ir dainuojamąjai poezijai?..

...Vien nuoširdumo ir noro „išreikšti save" nepakanka. Kaip ir kiekvienas menininkas, dainuojamosios poezijos kūrėjas privalo turėti ką pasakyti klausytojui, Ir svarbiausia — mokėti tai deramai padaryti. Štai čia, man regis, silpniausia dainuojamosios poezijos grandis. Kažin ar verta laukti, kol kai kas iš šalies imsis „globoti" dainuojamąją poeziją ir jos autorius. Žanras gan specifiškas, jam reikalinga įvairių specialistų parama. Dainuojamoji poezija jungia muzikos komponavimo, aktorinio paruošimo, vokalo meistriškumo, filologijos ir kitų sričių elementus. Nerealu tikėtis, kad kuris nors iš mano kolegų įveiks penkių aukštųjų mokyklų kursą. Toks „jaunuolis" pradėtų savarankišką darbą, sulaukęs 50 metų! Tikrovėje viskas atrodo daug paprasčiau ir... liūdniau. Žinomų ir pripažintų dainų autorių ir atlikėjų tarpe aktorius su nebaigtu viduriniu muzikiniu išsilavinimu, keletas studentų filologų, keli muzikai instrumentalistai. Kitų profesinis pasiruošimas dar mažiau artimas dainuojamajai poezijai. Kaip šie jauni žmonės pradėjo savo kūrybinį gyvenimą ir kur sėmėsi žinių, įgūdžių? Vienpusio atsakymo j šį klausimą nėra. Kiekvienas ėjo savo keliu, savarankiškai, be reiklesnės priežiūros..."

Alfredas palietė labai svarbų klausimą. Ir pačiu laiku. Metas ne tiktai kalbėti, bet ir veikti. Kas gi iš tiesų globoja šio žanro reiškėjus? Nei TV, nei filharmonija nenori „rizikuoti". Drąsiausia čia pasirodė Vilniaus plokštelių studija, išleidusi minėtą plokštelę. Dabar labai slinkiai „telpa" j radijo Ir TV laidas bei koncertus dainuojamosios poezijos atlikėjai. Susidaro keista padėtis - jauni, protingi žmonės pasirenka sudėtingesnį, prasmingesnį kūrybinį kelią (tiesa, nėra tokios specialybės), poetiniu bei muzikiniu požiūriu siekia neabejotinai aukštesnės kokybės, tuo tarpu šimtai „žalių šviesų" dega gana lėkštam ir labai jau vienadieniam pramoginių dainų srautui. Negailima nei lėšų, nei laiko visokių gėlelių liaupsinimui ir dangiškų meilių apdainavimams. Argi neaišku, kad ne popmuzika ugdo mūsų mąslumą, o kaip tik dainuojamoji poezija. Dar iš A. Kukaičio laiško:

„Džiugu, kad į didžiausio mūsų respublikoje estradinės muzikos festivalio Palangoje programą įtrauktas jaunimo dainos vakaras. Tik gaila, kad praėjusių metų koncerto netransliavo radijas. Gal dainuojamosios poezijos gerbėjai galės susiburti prie radijo imtuvų šią vasarą? Noriu papriekaištauti Ir mūsų filharmonijos estrados skyriui. Kodėl mums nesuorganizuoti dainų autorių' ir atlikėjų (kad ir Palangos festivalio dalyvių) koncertus ne tik pajūrio miestuose, bet ir visoje respublikoje? Kol kas solinius koncertus rengia tik V. Kernagis, kurio nuopelnai dainuojamąja! poezijai ir estradinei muzikai platesne prasme, manau, dar nėra pakankamai įvertinti".

 Malonu skaityti tokius laiškus. Ir pagalvoju: o kada šitaip susimąstys lietuviškos estrados kūrėjai ir atlikėjai, ar dar ilgai lauksime jų sujudimo? Apie dainuojamąją poeziją nedarykime galutinių išvadų. Tegu žanras vystosi, plėtojasi, o kūrybiniam jaunimui reikia padėti. „Laikas imtis darbo",— baigia savo laišką A. Kukaitis. Ir šis raginimas nekelia abejonių.

 

Giedrius KUPREVIČIUS

„Nemunas“ 1979 m. Nr. 8